Norime pasiūlyti susipažinti su Linos Navickaitės, nuolatinės "Poezijos pavasarėlio" dalyvės, naujojo romano "Saulėgrįža" recenzija. Recenzija publikuota savaitraštyje „Nemunas".

Veidu į saulę

Sena banali tiesa – rašyti apie knygas yra kur kas sunkiau ir nuobodžiau nei jas skaityti. Skaitymas gal dėl to ir nusipelnė malonumo medalio, kad esti bemaž neįpareigojantis, tingus veiksmas (net veiksmu jį vadinti peiktina, greičiau jau būsena), kai ramiai plaukiama pasroviui į plačius vaizduotės žaismės vandenis, rašytojui įnirtingai plakant irklais ir nukreipiant valtelę reikiama kryptimi. Purslai švelniai tykšta ant veido, saulė nuglosto po dienos darbų pavargusias kojas... O kad ir škvalas, et, užversi knygą ir vėl saugus savo miegamojo pakrantėje.

Bet kai kuriems skaitytojams tokie vojažai baigiasi liūdniau. Kai malonus pasiplaukiojimas atrodo sėkmingai baigtas, rašytojas netikėtai įbruka irklus, o pats patogiai įsitaiso skaitytojo vietoje. Aišku, ne taip patogiai, nes iš skaitytojo galima tikėtis ne tik pagyrų ir aplodismentų. Tad būtina išlikti budriam.

Taigi plukdysiu Linos Navickaitės 2009 m. pabaigoje išleistą romaną „Saulėgrįža“*. Tai trečioji autorės knyga – pasaka „Auksinis miestas“ (2000 m.) ir miniatiūrų bei eilėraščių rinkinys „Pražydinti vėją“ (2007 m.) buvo pakopos į romaną. Lėtai ir kantriai autorės buvo einama: medžiaga romanui gulė kelerius metus, dar kelerius – buvo tvarkoma, konstruojama, dailinama. Kai pagalvoji – žmogui užauginti prireikia bent dviejų dešimtmečių, o kiek personų romanistas „prigimdo“ per keliolika mėnesių? Aprengia, sušukuoja, duoda vardus, vienaip ar kitaip išauklėja, suformuoja charakterius... Todėl ir girdėti nusiskundimų apie savo „knyginius vaikus“ ne ką lengviau nei tikram tėvui. Per knygos pristatymą Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir šiai „mamai“ radosi priekaištų dėl personažų – jų statiškumo, blankumo, miglotumo. Neigti kritiką bergždžia, prasmingiau ją komentuoti, diskutuoti. Bet apie viską iš eilės.

Simona – daili dar trisdešimties neturinti mergina, talentinga tapytoja, dirbanti žurnaliste vienoje iš Kauno redakcijų. Ji ir yra pasakojimo ašis, romano vyksmo priežastis bei pasekmė. Visa kita – tik atsitiktinumai ir dėsningumai, kurių sklidinos ir mūsų kasdienos. Autorė papasakoja vos vieną Simos gyvenimo vasarą, o nuo jos nusidriekiančios prisiminimų gijos pamažu nupina visą gyvenimo tinklą. Problemiška šeima, pirma ir, žinoma, labai aistringa meilė, avarija ir... nežinia, ištrynusi iš atminties kelerius gyvenimo metus. Amnezija labai paranki tiek rašytojams, tiek filmų kūrėjams, nes gerokai palengvina intrigos įžiebimą – mįslių, kas vyko personažo praeityje, nors vežimu vežk. Toks fabulos formavimo lengvabūdiškumas buvo prikištas ir L. Navickaitei, bet nedrįsčiau taip greitai jos teisti. Mano galva, atminties praradimas buvo pasirinktas ne dėl patogių techninių pasakojimo konstrukcijos ypatybių, bet dėl nemenko psichologinio tokios tragedijos krūvio. Nors sako, kad atmintis didžiausias mūsų priešas, pagalvoju – velnias, būtų klaiku neprisiminti net ir vienos kitos savaitės. Daugiausia dėmesio romane būtent ir skiriama tam Simonos „paklaikimui“, proto ir širdies maišačiai, įnirtingam sąmonės ir pasąmonės kivirčui. Galima pasakyti ir stipriau – tai, kas vyksta aplink Simoną, yra beveik nesvarbu, svarbu, kas vyksta jos viduje.

Skaitant gan dažnai aplankydavo deja vu, kad su panašia moterimi jau buvau kažkur susidūrusi. Ilgainiui suvokiau, kad Simona man priminė Jolitos Skablauskaitės romanų ir novelių moteris, kurioms analizuoti kadais skyriau nemažai laiko ir dėmesio, kurios labiausiai tada mane stebino savo nežemiškumu – jos beveik niekad nevalgė, nemiegojo, nedirbo, neplovė indų, nestudijavo universitetuose, nelakavo nagų. Toks absoliutus atotrūkis nuo realybės kartais net ima erzinti. Aišku, Sima kur kas paprastesnė už J. Skablauskaitės puslaumes, tačiau „žmogiškumo“, jei palygintume su kitais knygos veikėjais, o juo labiau realiais žmonėmis, irgi menkai: miega po kelias valandas, niekad nesijaučia alkana, nepavargsta dirbdama... Bet ir čia matyčiau autorės ketinimą palikti kuo daugiau Simonos personažą gaubiančios paslapties, mistiškumo, antgamtiškumo, nesileidžiant į nuoseklų jos gyvenimo rutinos raportavimą, kad apsčiai jėgų liktų archeologiniams pasąmonės klodų kasinėjimams.

Tad ir vyrų dvikova dėl gražuolės, tokia dažna ir stebuklinėse pasakose, ir televizijos serialuose, iš pradžių gali rėžti akį. Jei nuo romano kaip nuo kokio viralo paskubomis nugriebsime tik putas, taip ir atrodys – istorija apie meilės trikampį, kur du vejasi, trečias bėga. Viskas beveik atmintinai žinoma. Tačiau ne apie tai ši istorija. Ir tie du vyrai – tik gyvenimo druska, todėl kitų vertinti kaip gan blankūs, nebaigti, migloti personažai. Bet juk iš principo jie tėra Simonos fonas, šešėliai, speičiantys pagrindinę heroję į kampą ir kliudantys ramiai atlikti savo esminę gyvenimo misiją – RASTI SAVE.

Į klaidžias savęs, savo tapatybės, tikrojo „aš“ paieškas leistis ir skausminga, ir nemalonu. Todėl kartkartėmis Simona ima panėšėti į išgąsdintą kačiuką – jos veiksmai rodosi nelogiški, nemotyvuoti, mintys pabiros, rupios. Įtampai įsisiūbuojant svarbu nesusipainioti – ne tie iš atminties išsitrynę metai ir jų įvykiai gniuždo Simoną, ne faktų apie save stygius, bet atotrūkis tarp to, kuo būta ir kuo dabar esama. Atsivėrusi smegduobė po nuošliaužom palaidojo dalį savasties, ir kad galėtum gyventi toliau, privalu ją atkapstyti.

Knygos viršelis labai taikliai „nupiešia“ romaną. Toks pat pastelinis, be grynų spalvų ir aiškių linijų, ūkanotas, klaidus, kiek melancholiškas, bet kartu jaukus ir viliojantis. Tuščia, apsnūdusi kavinukė – žūtbūtina kiekvieno miesto ląstelė. Miesto, kuriame Sima niekad negebėjo jaustis saugi ir laiminga. Kaip ir J. Skablauskaitės moterys, taip ir ji prieglobsčio ieškojo vienatvėje ir gamtoje.

Spėju, kad romano pavadinime užkoduotas grįžimasis krypsta visai ne į Saulių, vieną dieną išdygusį priešais Simoną ir sudaužiusį jos trapų ramybės kokoną. Tai grįžimas į saulę, traukimasis iš šešėlio į šviesą, kurioje viskas ryškiau, aiškiau, paprasčiau, tikriau.

Tokių žodžių žaismų romane – gausybė. Autorė ne kartą šios knygos puslapiuose pademonstruoja aukštą kalbinį pilotažą. Sultingi, gaivūs, aromatingi sakiniai lipte limpa prie lūpų, kruopščiai atrinkti žodžiai dailiai išsiuvinėja pastraipos ažūrą, todėl kartkartėmis net išsiilgsti šiurkštesnės, natūralesnės, primityvesnės frazės, atsainesnio, šiurkštesnio fragmento.

Aristotelis sakė, kad gera ta knyga, kurioje autorius dėsto vien tai, ko reikia, ir taip, kaip reikia. Nežinau, ar L. Navickaitės knyga atitinka šiuos kriterijus, nesu nei teisėja, nei kritikė, nei kokybės inspektorė. Kiekvienas turime savo vertinimo skalę, niekad neklystantį gyvsidabrio stulpelį. Tad saulei atsigrįžus į Lietuvą ir iškilmingai skelbiant atostogų erą linkiu perskaityti istoriją apie vieną karštą vasarą Kaune.

 * Lina Navickaitė, Saulėgrįža. – Kaunas: „Nemunas“, 2009.

Aurina VENISLOVAITĖ